Įdomu, kaip dažnai gyvenime atsitinka taip, kad būna geriau negu buvo planuota? Labai dažnai tenka girdėti, kad viskas klostosi blogiau negu buvo manyta, tačiau apibendrinant Vilniaus Laisvųjų krikščionių bažnyčios misijos kelionę į Gruziją š.m. liepos 26 – rugpjūčio 7 d. galima drąsiai sakyti – visų aštuonių komandos narių lūkesčiai buvo perviršyti.

Tai buvo jau antroji VLKB rengiama misijos kelionė į Gruzijos šalį. Pirmoji įvyko 2008-aisiais, prieš metus, tuojau po Rusijos – Gruzijos karo. Pirmos kelionės metu norėjome įgyvendinti humanitarinės pagalbos pobūdžio misiją, tačiau atsitiko taip, kad tai buvo labiau susipažinimo, šalies pažinimo ir kontaktų užmezgimo kelionė.

Antroji kelionė į Gruzija jau statėsi ant pirmosios misijos pamatų ir užmegztų pažinčių. Jos pagrindinis tikslas – drąsinti Gruzijoje gyvenančius tikinčiuosius, pasidalyti savo pažinimu ir liudijimais apie Dievą bei patiems bręsti tikėjime mokantis iš vietinių krikščionių.

Visa VLKB komanda ir Teodoras Tbilisio centre

Tai kokia yra ta kaukazietiškoji Gruzija? Pirmiausiai, nuomonę apie šalį susidarome regėdami į akis krentančius šalių skirtumus. Daugelis dalykų čia yra kitaip: pastatai, gatvės, parduotuvės, gamta ir klimatas. Naujai atvykusį į šalį žmogų iš pradžių tai stebina, kartais žavi arba gąsdina, iki kol pripranti ir pradedi jausti, kad mažai kas čia bendro su savo kraštu. Jeigu būtume buvę tik turistai, galbūt tai ir būtų patys didžiausi įspūdžiai – didinga praeitis, senesni pastatai negu metraščiuose paminėtas mūsų valstybės vardas, skurdi dabartinė būsena primenanti žlugusią Tarybų Sąjungą bei nusivylimas gyvenimu, kai apie tai kalbiesi su žmonėmis. Visgi, kadangi vykome bendrauti su savo tikėjimo broliais ir seserimis, patyrėme labai prieštaringus dalykus.

Neviltyje yra daug vilties. Gruzinai labai mėgsta bendrauti, todėl bendrauti mums buvo lengva. Jų atvirumas ir paprastumas stebina, šypsena veiduose tarsi sako, kad viskas yra gerai, tačiau tuojau pat iš širdies gelmės iškyla neviltis ir nusivylimas. Kai gyvenimas sunkus, kai nėra kur užsidirbti ir įsidarbinti, kai pensija yra apie 120 litų, o pieno kaina firminėje pakuotėje parduotuvėje virš 5 litų nesunku suprasti, kaip jie jaučiasi. Ir šioje liūdnoje situacijoje nuostabu prisiminti, kad pačius laimingiausius žmones sutikome bažnyčioje.

Visa misijos komanda gyvenome vienoje Batumio (uostas prie Juodosios jūros šalies rytuose) miesto evangelinėje bažnyčioje, su kurios nariais ir praleidome daugiausia laiko. Sugrįžus iš miesto ar turgaus ir atradę bažnyčioje žmonių matėme visiškai priešingas nuotaikas, girdėjome visai kitokias kalbas. Kada Jėzus pasakė, kad jūs žemės druska ir pasaulio šviesa (žr. Mt 5,13-14), jis kalbėjo apie tikinčiųjų išskirtinumą ir tuo pačiu apie jų misiją. Gruzijoje akivaizdžiai patyrėme ir pamatėme, kaip tikra yra tai, ką Biblija kalba apie tikinčiuosius.

Evangelija skelbiama savo gyvenimu. „Evangelijos Gruzijoje niekas negali paskelbti, kaip tik pats gruzinas savo draugui gruzinui”, – taip mums kalbėjo mūsų komanda besirūpinantis Andre Krahn, Kontaktmisijos misionierius Gruzijoje.

Krikščionybės istorija čia yra viena seniausių pasaulyje. Dar trečiame amžiuje iš Kapadokijos į Gruzijos teritoriją atekliavusi Nino, Evangeliją paskelbė tuometiniam karaliui, kuris ją priėmė ir per jį šio krašto gyventojai priėmė krikščioniškąją pasaulėžiūrą.

Gruzija iš tiesų turi senas tradicijas, nuo VI a. išlikusias bažnyčias ir vienuolynus, savo sena istorija labai didžiuojasi, o provoslaviškąją krikščionybę laiko savo kultūrine tapatybe. Bet koks atvykėlio bandymas papasakoti apie Dievą yra pasmerktas nesėkmei, nes liudijimas apie Dievą iš kitos krikščioniškosios praktikos pozicijos jiems atrodo, kad tai yra pasikėsinimas į jų kultūrinį paveldą ir identitetą. Iš tiesų dominuojanti provoslaviškoji bažnyčia užgožia visus kitus tikėjimus. Netgi Romos katalikų bažnyčia šioje šalyje yra ne kas kita kaip sekta. Batumio mieste net trečdalis gyventojų save laiko musulmonais.

Visgi neviltis ir apsti nuodėmė labiau skelbia kokia yra tikroji žmonių religija. Nors gyventojai ir mano esantys krikščionys, tačiau visuomenė ypatingai korumpuota, ryškiai matosi prabanga šalia skurdo. Šalia bažnyčios, kurioje gyvenome, iš abiejų pusių buvo namai su pastatytais papildomais priestatais, į kuriuos vietinės prostitutės atsivesdavo savo klientus. Vieną naktį jų klientas mums po langais kėlė triukšmą nenorėdamas mokėti už šias paslaugas.

Evangelija šioje šalyje (kaip ir mūsų) geriausia skelbti asmeniniu gyvenimu ir tikėjimo darbais, gyvenant Kristaus suteikta viltimi. Jėzus mokiniams kalbėdamas apie jų gyvenimą pasaulio varge sakė būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje (Mt 5,12). Būtent tame varge, kurį Gruzijoje patiria dauguma gyventojų, ir spindi tikinčiųjų džiaugsmas, kuris skelbia apie jų turimą ramybę ir viltį.

Svetingumas. Ypatingas svetingumas šioje šalyje liudija bendrą kultūrinį bruožą. Teko girdėti pasakojimą, kaip pagrindiniame šalies kelyje trumpai poilsio valandėlei sustoję atvykėliai iš Amerikos gavo vietą prie stalo ir skanius pietus. Pasiūlę už tai susimokėti, amerikiečiai liko visiškai nesuprasti. Iš tiesų žmonės yra svetingi ir vaišingi, rodo dėmesį ir atrodo niekur neskuba, priešingai nuo mūsų, dalijasi tuo, ką turi namuose (nors turi tikrai nedaug). Teko garbė dalyvauti moterų susirinkime, kuris vyko tokioje molinėje trobelėje, kokią galima pamatyti tik filmuose. Tačiau stalas, kaip beje ir Lietuvos moterų rateliuose, buvo nuklotas saldumynais, teko ragauti net vieno skaniausių vietinių patiekalų – namuose paruoštos baklavos.

Besisvečiuojant pas gruzinus ir patiriant jų svetingumą į mintis atėjo eilutė iš Švento Rašto: Rūpinkitės šventųjų reikalais, puoselėkite svetingumą (Rom 12,13). Mūsų svetingumas galbūt labiau atviras savam ratui ir planuojamas, jų – daugiau spontaniškas, neskirstantis draugas – nedraugas. Visus komandos narius toks spontaniškumas ir atvirumas stipriai palietė.

Pabaigai. Tai ką tokio pasiekėme šios misijos metu? Kaip ir minėjau pradžioje – daugiau negu planavome! Sutikome draugų ir palaimintai bendravome. Kartu skaitėme Šv. Raštą ir garbinome Dievą, kuris buvo svarbiausias mūsų santykių sąlytis. Vyko daug dvasinių pokalbių su vyrais vyrų tarpe ir su moterimis moterų tarpe. Surengėme anglų kalbos klubą bažnyčios jaunimui, Išminties literatūros įvadą vyrams, pravedėm užsiėmimus su vaikais. Taip pat važiavome į kalnų regioną susitikti su vieno kaimo tikinčiųjų bendruomene bei pamatėme kaip toliau galime tarnauti Gruzijoje.

Širdyje liko žmonių paprastumas ir kasdieniniai poreikiai: sveikata, darbas, namai, šeimos santykiai, tvirtumas tikėjime. Visi trokštame ir toliau darbuotis Evangelijos skelbimui Gruzijoje: jie skelbdami ją savo artimiesiems, o mes, būdami savo krašte, palaikydami maldoje, pagal galimybes aplankydami, padrąsindami ir palaimindami tuo ką mes turime, ką mums davė Viešpats.

Adjaratskali miestelio mokykla; pagrindinė klasė.

Artūras ir Vita Rulinskai

Vilnius 2009 rugpjūtis

Brangi Mamyte,

tarptautinis judėjimas „Mamos, melskimės kartu“švenčiantis 25 metų jubiliejų, kviečia Tave …

Pakilk! Šaukis Viešpaties !

Lapkričio 14 dieną, dalyvauk pasaulinėje mamų maldoje už savo vaikus ir jų lankomas institucijas. Daugiau nei 100 000 mamų kels savo rankas į Viešpatį, išlies savo širdį Jo akivaizdoje dėl savo vaikų, tapk ir TU, šios istorinės dienos liudininke !!!

Maldai rinksimės – Vilniaus laisvųjų krikščionių bažnyčios patalpose, Oginskio g. 22.

Renginio pradžia 10.00 val.

Smulkesnė informacija mamosmaldoje@gmail.com arba tel.: 868524558 (Sabina) ir 867634785 (Edita).

Registruokitės iki lapkričio 10 d. mamosmaldoje@gmail.com (vardas, pavardė, el.pastas, tel . Nr.)

Turbūt ne viena iš mūsų daugybę kartų esame skaičiusios šią Šventojo Rašto vietą apie ūkininką – Dievą Tėvą, vynmedį – Jėzų ir šakeles – mus.

Evangelijoje Jėzus kalba mums apie buvimą jo šakele, jo būties dalimi, apie tai, kad turime jame likti, ir kad nevaisingos šakelės nupjaunamos ir sudeginamos.

Ką šios eilutės byloja man, šiuolaikinei šių dienų moteriai, galbūt jau ne vienerius metus išpažįstančiai Jėzų kaip asmeninį savo Gelbėtoją? Kodėl kartkartėm suabejoju, ar tikrai esu jame – gyva Kristuje Jėzuje? Ar aš – vaisių nešanti šakelė? O gal esu bevaisė arba tie vaisiai ne tokie, kokie džiugintų Viešpatį?

Šiemet jau devintą kartą rengiamoje moterų konferencijoje toliau gvildensime moters tapatybės Viešpatyje temą, mėginsime ieškoti atsakymų į klausimus, ką reiškia būti Jėzaus šakele, gyvuoti ir pasilikti Vynmedyje, duoti gausių ir Viešpatį džiuginančių vaisių. Kartu su seminarų vedėjais ieškosime atsakymų ir bandysime suprasti, kas kartais mus varžo, atskiria nuo Viešpaties, ir kaip iš tų pančių išsilaisvinti.

Data

Spalio 2 – 4 d. Spalio 2 d. skirta organizatoriams ir pranešėjams atvykti ir pasiruošti, taip pat toms dalyvėms, kurios pageidauja ilgiau pailsėti nuo namų kasdienybės arba skirti daugiau laiko pabendrauti su Dievu.

Vieta

Seminarų ir poilsio centras „Dubingiai“ prie Asvejos ežero.

Konferencijos organizatorius

Lietuvos Laisvųjų krikščionių bažnyčių (LKB) moterų organizacinis komitetas.

Kalbėtojai

Šiųmetėje konferencijoje, kitaip nei ankstesnėse, pagrindinės pranešėjos nebus. Visi sutikę patarnauti seminarų vedėjai, šlovintojai, liudytojai ir konferencijos dalyviai bus pagrindiniai, nes kiekvieno mūsų gyvavimo Vynmedyje patirtis yra neįkainojamai vertinga.

Informacija apie registraciją

Užsiregistruoti būtina iki rugsėjo 25 d., pervedant dalyvio mokestį (170 Lt) į šią banko sąskaitą:

Gavėjas – Kauno laisvųjų krikščionių bažnyčia
Įmonės kodas – 192093744
Sąsk. nr. – LT15 7044 0600 0342 7032
Bankas – SEB Vilniaus bankas

Mokėjimo paskirtis – „Konferencijos mokestis už … (vardas, pavardė ir miestas, iš kurio atvyksite)“
Pasiteirauti dėl registracijos galite telefonu 8 617 33253,
el. p. algutiss@gmail.com (Edita Bartkienė) ir raimondziux@yahoo.com (Raimonda Bortkūnienė)

Kitais su konferencija susijusiais klausimais galite kreiptis į Jurgitą Makaravičienę
tel. 8 600 397 34 arba el. paštu jurgita.makaraviciene@gmail.com

Žemėlapį, kuriame nurodyta, kaip rasti konferencijos vietą, rasite čia: www.litorina-dubingiai.lt

Programa

Spalio 2 d., penktadienis
16.00 – 18.00 Atvykimas, bendravimas, poilsis, organizaciniai darbai
19.00 Vakarienė (atsivežtinė)
20.00 – 22.00 Laisvas laikas

Spalio 3 d., šeštadienis
10.00 – 11.00 Registracija, kava
11.00 – 11.30 Pasveikinimas, šlovinimas, malda
11.30 – 11.45 Informacija apie renginį
11.45 – 12.30 „Kas pasilieka manyje ir aš jame…“ Pranešėja – Jurga Jalianiauskienė
13.00 – 14.00 Pietūs
14.00 – 15.30 Dviejų dalių seminaras
I dalis „Mūsų nesėkmės ieškant tapatybės Viešpatyje“. Pranešėja – Asta Strigockaitė, psichoterapeutė
II dalis „Kaip augti netobulume“. Pranešėjas – psichologas-psichoterapeutas dr. Giedrius Markevičius.
15.30 – 16.00 Pertrauka
16.00 – 18.00 Keturi aktyvūs praktiniai seminarai tema „Pažink save“. Meno terapijos būrelio vedėja – Solveiga Čužiauskienė, šokio – Gilija Žukauskienė, dilemų teatro – Simona Vrubliauskienė, rankdarbių – Rosana Subačienė
19.00 – 20.00 Vakarienė
20.00 – 22.00 Krikščioniškos muzikos koncertas. Atlikėjai – Arnoldas Jalianiauskas ir Vilniaus laisvųjų krikščionių bažnyčios šlovinimo grupė

Spalio 4 d., sekmadienis
7.00 – 9.00 Maldos laikas ,,Maldos kambaryje“
9.00 – 10.00 Pusryčiai
10.00 – 10.45 Pasakojimai apie moterų susitikimus skirtinguose Lietuvos miestuose
10.45 – 11.15 Šlovinimas ir malda
11.15 – 12.00 „Vynmedžio šakelių vaisiai“. Pranešėja – Audronė Briedienė
13.00 – 14.00 Pietūs
14.00 – 15.15 Seminarai – diskusijos pasirinktinai „Pasaulyje, bet ne iš pasaulio“ – krikščionės moters vaidmuo visuomenėje. Vedėja – Rita Latauskaitė
„Moteriškumas pasaulio ir krikščionio akimis – skirtumai ir panašumai“. Vedėja – Asta Strigockaitė, psichoterapeutė
15.30 – 16.00 Konferencijos uždarymas. Bendra nuotrauka
16.00 – 16.30 Arbata/kava prieš kelionę namo

Žurnalo internetinė svetainė>>